Tobulybė ir unikalumas

Tobulybė ir unikalumas

Neretai kūrėjų pasaulyje tobulybė lyginama su unikalumu, nepaprastumu, išskirtinumu. Ar tikrai neklystame? Ar tobulas objektas ar kūrinys yra unikalus? Jei visi kūrėjai ar autoriai siekia tobulybės, tuomet tobulybė yra arba visų priimtas susitarimas apie standartą, arba kiekvieno individualiai suprantama siekiamybė. Jei tobulybė yra kiekvieno asmeninė samprata, tuomet tai, kas vienam gali atrodyti tobula, gali būti unikalu ir nebūtinai tai turi atitikti visuomenės suprantama tobulumo standartą? Tačiau jei sutarsime, kad tobula – tai kažkas kokybiška, apibrėžta aiškių kriterijų ir sociumo sprendimu priimta, kaip viena ir neginčijama tiesa, tuomet kūrėjo siekiama „viršūnė“, kūrinio tobulybė – nė velnio ne unikali.

Tokie teiginiai mane ėmė neraminti stebint taikomąjį meną. Grynuosiuose, vaizduojamuosiuose menuose yra sunku surasti tą bendrai priimtiną tobulybės etaloną, tačiau su taikomuoju menu gana dažnai yra bandoma primesti tobulumo sąvoką, pamirštant, kad siekiant tobulybės yra prarandamas unikalumas.

Skausmingai ir keistai tokie dalykai jaučiami ne tik  mokantis aukštosiose mokyklose taikomųjų menų, bet ir parodose ar jau patyrusių kūrėjų darbų vertinimuose.

Visuomenės įdiegtą standartų sistemą labai gerai atspindi posakis „kad ir ne žmoniškai, bet vis kitoniškai“. Tai rodo, kad visuomenės ląstelei, o ir visai visumai yra nepriimtinas išskirtinumas. Kodėl? Manau todėl, kad išskirtinumo, unikalumo negali vertinti, jei neturi „špargalkės“ ar instrukcijos, kaip tai daryti, ypač jei trūksta išprusimo, žinių, gebėjimų ir įgūdžių.

Ir aš drįstu teigti, kad menkai vertinantys kitų kūrybą, veiklą ar išvaizdą, neretai tai daro dėl asmeninių kompleksų ar išgyvenimų, pavydo. Paprasčiausiai, jei nėra etalono ar vertinimo instrukcijos, individas kitą individą ar jo kūrybą pirmiausia lygina su savimi, ir jei skirtumas yra akivaizdus, tuomet žemesnio intelekto asmuo kito kūrybą vertins neigiamai vien todėl, kad ji yra kitoniška.

Taigi, visus šiuos filosifiniu išvedžiojimus dėstau ne siekdama parašyti traktatą, o matydama nuostabius žmones, kūrinius, reiškinius aplink, stebiuosi kaip daugelis dalykų nuvertinama ir sumenkinama, nes neatitinka esamų ar nesamų standartų, sunkiau suvokiama, reikalauja papildomo dėmesio, žinių ir patirties, kad suprastum reiškinį ar kūrinį apskritai.

Nusilipdau aš savo bliūdą. Jis visapusiškai netobulas, gaučiau 3 su minusu jei bandyčiau pristatyti jį kaip meno ar tik kaip meistrystės tvarinį. Tačiau man jis šiltas, mielas ir unikalus, nes žinau, kad nuo pradžios iki pabaigos jis maitinosi mano rankų šiluma, kaito ugnyje ir gimė toks nepaprastas, ir tokio paties niekur nerasi. Jei nori tobulo bliūdo – eini į prekybos centrą ir perki kinietišką, atitinkantį standartus ar tobulybės sąvoką, kas bus – vienas iš milijono tokių pat bliūdų. Stebėdama buitį pastebėjau, kad vienas kitas namų rakandas ar indas praslysta pro technologo ar kokybės kontrolieriaus žvitrias akis ir pasiekia mus, galutinius vartotojus kreivas, šleivas, bet mielas ir unikalus. Tad mylėdama unikalius, nepakartojamus žmones, ėmiau mylėti ir unikalus, kitokius, išskirtinius daiktus, ne tokius, kaip visi, ir kiekviena netobulybė mane žavi, kaip kiekvienas unikalus žmogus.