Nuo genealumo iki beprotybės
Iliustracija iš: http://www.wikiart.org/
Dažnas kūrėjas pašaliniam atrodo beprotis. Nebūtinai tai menininkas. Tokia stereotipų suformuota etikete tinka ir mokslininkams ir muzikams. Žodžiu, jei esi žingsneliu nutolęs nuo vidutinybės, reiškia esi ne normalus, kitaip tariant beprotis.
Retkarčiais pikta ir skaudu dėl tokio požiūrio. Tačiau visuomenės nuomonės nepakeisi. Iš kitos pusės – tikrai, nemažai genealių kūrėjų turėjo psichinių sutrikimų, kitaip tariant, nukrypimų nuo normos. Vieni jų – gyveno ar gyvena gydytojų prižiūrimi ir tikrai serga viena ar kita psichikos liga. Kiti gi – kovoja su savo psichologinėmis problemomis patys ir tikisi išsivaduoti be gydytojų pagalbos nuo juos supančių demonų ir persekiojančių mistinių reiškinių, aplinkybių. Apie tokius talentus kaip Vincentas Van Goghas kalbėta jau tūkstančius kartų. O kaip gyvena šių dienų menininkai?
Likimas taip susiklostė, kad ir aš priklausau ne itin gausiai menininkų bendruomenei. Mūsų tarpe yra visokio plauko ir skirtingų kartų atstovai. Vieni spinduliuoja savo vidine tvirtybe ir atrodo stabilūs, kaip kalnai ar šimtamečiai ąžuolai, kiti gi – plaikstosi emocijomis, kintančia nuomone ir elgiasi ekscentriškai ar net isteriškai. Negali žinoti ar teigti, kad vienas ar kitas menininkas yra ligonis, negavęs gydytojų išvadų. Lygiai taip, negali žinoti, ar tai apsimestinė įvaizdžio dalis, jo ekscentriškumo išraiška ir noras būti pastebėtam, ar tai jau problemas keliantis sutrikimas.
Kadangi pati esu kuriantis žmogus, būtų itin neetiška kalbėti apie kolegas, tarsi apie ligonius. Tačiau meno kritikai, kuratoriai ir kitokie meno ir kultūros renginių organizatoriai šiandien ieško unikalių eksponatų. Taip, unikalių eksponatų, tai ne unikalių meno kūrinių, o unikalių autorių. Kurie išsiskirtų savo asmeninėmis savybėmis, kuriuos lydėtų skandalai, kurie būtų alkoholikai ar narkomanai, ligoniai ar homoseksualai, nes dėl kultūrinių ir istorinių aplinkybių yra savaime prilipusi etikete, kad geras menininkas tai jau nenormalus, nepritampantis prie sociumo personažas. Tarkim šiuo metu šalyje pripažintų tapytojų tarpe tikrai yra labai pasiligojusių asmenų, taip pat ir neretas pastebimas ir gerbiamas autorius, mažų mažiausiai turi būti homoseksualas ar alkoholikas, apie „žolės“ rūkymą jau nėra ką ir kalbėti, tai – norma. Kitaip tariant, meno kritikai, kuratoriai ir kiti asmenys atsakingi už kultūros populiarinimą ir renginių organizavimą dėl įtempto gyvenimo ir informacijos srauto nebeturi laiko analizuoti kiekvieno mūsų kūrybos, jos ištakų, vingių, savito matymo ar požiūrio plonybių. Argi ne paprasčiau pasidairius ir pastebėjus vieną kitą „freaką“ ištempti į dienos šviesą ir išstatyti jį apžiūrai, kaip barzdotą moterį prieš 100 metų, ar žmogų su skyle galvoje? Deja, bet tokia tendencija vyrauja visame pasaulyje. Niekam nebeįdomu, ką tu kuri, užtenka, kad pats esi nukrypęs nuo normos, standarto ir savo skandalais, viešais poelgiais ar pareiškimais atlikai meno kritikų ir žurnalistų darbą – „pasiPiaRinai“. Tokiu būdu daug lengviau pasiekti rezultatą, užuot ieškojus talentų, imi kaip morkas iš daržo ir rauni visus keistuolius, sodindamas juos ant lentynos. Tampa akivaizdu, kad kultūra ir visuomenė per 100 metų niekur nenukeliavo, o apsisuko ir grįžo ten, kur buvo. Ir pasiteisina paprastas, vienos a. a. keramiko mėgtas posakis „visi dailininkai pijokai, bet ne visi pijokai – dailininkai“, taip pat galima pratęsti, kad visi dailininkai psichikos ligoniai, bet ne visi ligoniai dailininkai, tas pats galioja ir homoseksualam. Argi ne lengviau taip? Mes raunam iš daržo ne tas daržoves, kurios skanios ir sveikos, o tas, kurios ryškios ir gražiai žydi, nesvarbu, kad jos gali būti ne tik menkavertės, bet ir kenksmingos.