Dizainerio pusryčiai
Kiekvienas dizaineris skirtingai save įsivaizduoja bendrame socialiniame kontekste. Vieni dirba tik Mac kompiuteriais, kažkur giliai viduje dievina Steve Jobsa ir save laiko jo pasekėjais. Kiti gi, naudoja savo kompiuterį tik kaip darbo priemonę ir net nesureikšmina, kas jį pagamino ir kokia jo operacinė sistema. Tiesiog dirba savo darbą. Tretieji gi, dirba su windowsais ir nieku gyvu neketina keisti savo įpročių. Tą patį galima porinti ir apie grafinio redagavimo programas ir jas naudojančius žmones.
Mano akimis tai – įpratimo reikalas ir tik kolegom ar pažįstamiem snobam gali kilti problemų, dėl to, ką jūs naudojate savo darbo vietoje.
Man šiandien visai netyčia, o gal tyčia, labai svarbia darbo priemone tapo piešimo plančetė wacom. Teko skaityti ir matyti internetuose apie kitų gamintojų panašius produktus. Jokiu būdu nesakau, kad ta, kurią naudoju aš – geriausia tobuliausia ir geresnių nėra.
Kolegos gal netgi ir pasišaipys, kad šį nepamainomą įrankį įgijau tik prieš keletą metų, bet savo dideliam džiaugsmui pagaliau baigiu jį prisijaukinti. Teko matyti žmones, vietoj pelės naudojančius plančetės rašiklį, kiti jį naudoja griežtai tik piešimui. Man – rankų – pelės niekas neatstos. Ir ergonominė logitecho pelė, kokią jau naudoju 15 metų – man pati geriausia. Aišku, teko ją pasikeisti į naujesnę, bent kelis kartus, nes bet koks daiktas susidėvi.
Grįžtant prie wacomo – nesiryžau jo pirkti ir net neketinau. Man niekas negalėjo pakeisti seno gero grafitinių pieštukų rinkinio nuo 4B iki 12B. Drožiamo medžio kvapas, grafito trupėjimas – tikras ir gyvas kontaktas su piešiniu. Popieriaus faktūra. Trintukas. Visa tai buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, o piešimo plančetė pabandžiusi ateiti į mano gyvenimą prieš daugiau nei 10 metų, pavadinimu Pablo, taip ir liko dulkėti stalčiuje, kol galiausiai paseno ir tapo neatpažįstama operacinių sistemų. Taip ir gyvenau su popieriumi, pieštukais, skaneriu… Ir viską, ką piešiau – skenavau, „treisinau“ ir naudojau savo grafinio dizaino projektuose.
Kartą kolegė papasakojo istoriją, kaip ji įsigijo wacom plančetę, nes ketino dirbti su projektų, kuris reikalaus itin daug paišymo. Piešiant tiesiai į kompiuterį, sutaupoma nemažai laiko skanavimui ir iliustracijų retušavimui. Taigi ji, dalį iliustracijų klientui nupiešė plančete, dalį – pieštuku ant popieriaus, vėliau skanavo, kaip įprasta. Kaip bebūtų ironiška, klientas pasirinko pieštąsias pieštuku. Ši istorija mano sprendimą įsigyti piešimo plančetę atidėjo dar neribotam laikui.
Nežinia kiek dar laiko būčiau atidėliojus šį pirminį, jei nebūčiau jo gavusi dovanų. Ogi mano brangus gyvenimo draugas, slapta nuo manęs nupirko šį technikos stebuklą mano gimimo dienai… Nemeluosiu, pykau, tarsi namie būtų apgyvendintas nepageidaujamas gyvūnas iš prieglaudos. Elgiausi tarsi šuo pamatęs NSO ant žemės. Vaikščiojau ratais, kreivai žiūrėjau ir aišku toliau pykau, kam buvo išleista gan apvali suma pinigų.
Bet vieną dieną įvyko lūžis. Paprasčiausiai krūva iliustracijų ir „pusgaminių“ mano grafikos darbų ciklui „Virtuvėje – tik merginos“, susitrynė migruodamos, nuo stalo ant lentynos, nuo lentynos – į stalčių, į virtuvę, iš virtuvės… Ir kaip bemylėčiau grafitą ir tikrą gyvą popierių, šį kartą jie mane pavedė. Visi piešiniai buvo už dūmų/rūko užsklandos. Neįsivaizduoju, kiek būtų reikėję laiko visas šias iliustracijas skaitmenizavus valyti, retušuoti, o tik tuomet vektorizuoti ir ruošti spaudai. Taigi, laikas spaudė, parodos atidarymas artėjo, o aš turėjau keistą neatpažintą neskraidantį objektą, kurį reikėjo prisijaukinti, imti ir naudoti. Skubiai!
Prisijaukinimas atrodo buvo įvykęs per tą pusmetį vaikščiojimo ratais, todėl teko imti ir paišyti. Pradžioje atsargiai, nepatikliai, o vėliau ir gana greitai viskas ėjo kaip per sviestą. Taigi, mes dabar draugai. Neišskiriami. Skaneris pavydžiai spokso į mus iš už PC bokšto ir renka dulkes.