Apie tarnybą
Visoje mūsų šalyje bruzda jaunimėlis. Panika, o gal tik šurmulys. JAV į tarnybą pašaukia rugsėjį, turbūt neretas yra girdėjęs Green Day dainą „Weak me up, When September ends“. Šioje šalyje gausu visokių nuomonių ir visokių istorijų apie karinę tarnybą, apie karus ir beprasmiškai žuvusius juose. Bet žinant bent pagrindinius istorijos faktus, šioje pasaulio valstybėje jau 100 metų tikro karo nebuvo.
Mes kitokie. Mūsų mažai. Mus vien praeitame amžiuje bandė užkariaut ir užkariavo net porą kartų. O kaip šiandien? Kai kurie besidomintys istorija, teigia, kad Lietuva vienam užkariautojui net nesipriešino… Priešinomės, tik mūsų buvo nepakankamai, ir kai kurie kolaboravo su atėjūnais, nes taip buvo lengviau išsaugoti savo sėdynę sveiką. Taip mes, pralaimėjome tą karą. Tačiau tuo metu, jauni vyrai niekieno neprašydami ėjo ginti Tėvynės, traukė į miškus ir kėlė baimę net stiprių užkariautojų kariams.
Šiandien, mums reikia būti atsargesniais ir stipresniais. Mes turime galimybę ir teisę išmokti apginti savo šalį ir šeimą, kol dar ne vėlu. Bet pirmiausia turime norėti.
Jaunuoliai, baigę mokyklą, o kai kurie ir nebaigę, drebina kinkas, kaip darželinokės mergaitės „o kas dabar bus?“. Prarasim darbus, negausim valgyt, mus ten skriaus ir muš, atims kompiuterinius žaidimus, neleis savaitgaliais baliavot, lakstyt su golfukais po kaimą, mergų pakirkint negausim čielus 9 mėnesius… Šlykštu klausyt. Taip kalba ne vyrai ir ne vaikai. Taip kalbantys myžniai net berniukų pavadinimo neverti. Jiems tik motinos krūtį žįst ir į sauskelnes kraut. Beje, kaip teko girdėt, kai kurie bailiai taip ir planuoja elgtis – apsimauti sauskelnes ir kraut po savim. Neįgaliais dėsis. Aš jų vietoj nejuokaučiau taip baisiai, nes gyvenimas gali tą pokštą sugrąžint bumerangu ir iš tikrųjų tokios bėdos gali ištikt.
Prieš gerus 25 metus pamenu paskutinius tarnavusius sovietų kariuomenėj. Kaimynų jaunuoliai, kurie prieš išeinant į tarnybą buvo panašūs į paršiukus, atsiprašau labai labai. Dideliais žandais, kurie matėsi iš už nugaros, pilvukais drimbančiais iš kelnių, užpakaliukais, drimbančiais iš treninginių kelnių kišenių, tiesiog apvalius. Aš dar labai jauna mergaitė į juos net nekreipiau dėmesio, jie tokie jau buvo. Tačiau grįžę iš kariuomenės, jie buvo susiveržę diržus, puikios laikysenos, romaus veido ir verti pagarbos. Nekalbu šiandien, kur ir už ką jie tarnavo, bet jie tapo vyrais, vertais pagarbos, ir tik todėl, kad valgė ne per daug, sportavo ir judėjo.
Prieš 10-metį, keli jaunuoliai tarnavo Lietuvos kariuomenėj. Tėvai išleido kaip į karą, o ne tarnybą. Merginos ašarą braukė, mamos lašinius ir dešras pirko ir krovė į terbeles. Ir kas gi grįžo ir kariuomenės? Ogi pilvoti tingus meškiai. Tai jūs norite pasakyti, kad ten juos skriaudė, valgyt nedavė? Pasikalbėjus apie tai ką kariškiai valgo, net akys iššoko ant kaktos – kasdien karbonadai, vaisiai, daržovės… Net jos ekscelencija, prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kariais kirto jų dienos pietus ir džiaugėsi, kaip skaniai jie maitinami.
Manau, kad sukūst jaunuoliam Lietuvos kariuomenėj tikrai negresia. Kitų priežasčių, dėl ko reiktų neiti tarnauti – nežinau.
Mums tikrai reikia herojų. Tokių, koks buvo Elvis Preslis, kurs ėjo į karinę tarnybą ir išdidžiai pozavo su uniforma. Mums reiki drąsių jaunų vyrų, o ne vaikių, kurie net kelnes dėvėt neverti.
Mes jūsų motinos, merginos ar draugės tikimės, kad mums įrodysit, kad galit būti tikrais vyrais.